Žinot, dažnokai susimąstau. Kodėl žmonės blogi? Kodėl taip sunku padėkot ar grąžint tam tikrą skolą tam, kuris tau padėjo?
Aš stengiuos būt gera. Ir manau, kad esu. Ne visuomet, bet dažniausiai. Aš atleidžiu viską ir visuomet, aš nejaučiu pykčio, pagiežos, (ak, jaučiuos lyg būčiau per geros nuomonės apie save taip kalbėdama, todėl atsiverti visad yra labai nejauku) nebent bandydama pažint tą jausmą-apsimetu, jog esu normali. Bet niekad nepavyksta.
Nesuvokiu, kodėl žmonės piktybiškai naudojasi kitais. Kodėl leidžia jiems kentėt, nes tokia jų laimės kaina, kurią skaitau..išsigimusia. Nesuprantu, kodėl žmonės savo laimės neranda kitų džiaugsme. Nesuvokiu, kaip galima būti blogam, todėl man sunku pritapti.
-
Pastaruoju metu ėmiau justi, ką reiškia nuovargis. Aš pavargau būt gera. Nesakau, kad dabar būsiu bloga, kad pamačiau blogio "veidą", tiesiog..pavargau dovanoti. Man reikia pertraukos. Man reikia laiko, kurio tarpe
nebūtų daugiau skausmo ir netekčių, nebūtų pykčio. Aš noriu pasisemti jėgų, noriu vėl kentėti ir matyti, kad nuo to gera kitiems. Susižeisdama aš save gydau, kaip ligotai tai beskambėtų.
Stalinas su Hitleriu nebuvo prarastosios kartos tik tėvais. Jie sulaukė anūkų, proanūkių ir jaučiu, kad jie tapo naujo pasaulio kūrėjais. Nebematau žemėj pakankamai tokių, kaip aš. Nebematau taikdarių, nebe užuodžiu "geriečių", mokuojančių palei vėją, kvapo. Bet tikiu, kad pabaigos būna tiktai geros.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą