Mąstau, kaip noriu vasaros, bet..ji man primins tave. Juk vasarą ir susitikom, vasarą tapom vienas kito. Vasarą patyrėm tiek daug, radom, dalinomės ir netekom..
Pameni, kaip pasakodavai man apie jonvabalius? Tuomet dar nebuvau tokių mačius. Ir vieną naktį miške tu man jį atnešei, tokią mažytę kibirkštėlę šiltą vasaros naktį..tąnakt nemiegojau, o tu net nepastebėjai. Prie tavęs man sunku būdavo užmigt, visą naktį praleisdavau šalia - žiūrėdavau į tave miegantį, glostydavau tavo veidą, rankas..tik paryčiais, kai saulė imdavo kilt, aš užsimerkdavau bandydama apsimest, kad miegu. Ar pameni mūsų naktis? Ar visad jas prisiminsi?
Na ir kas, kad dabar turi kitą. Kažkur giliai visad jaučiau, kad ateis tokia diena, kai rasi ją. Ne todėl, kad nebemylėsi manęs ar aš tave įskaudinsiu, tiesiog..tu toks. Tau reikia visiškos laisvės, o aš norėjau, kad savo laisve dalintumeis su manimi. Žinau, kad naktimis tau sunkiau užmigti, nes jauti, ką tau padariau. Tu jauti, ko netekai, ko atsisakei, bet tu negrįši. Tu mano laukinis paukštis-ištikimas širdimi, o tavo kūnas atsidavęs dangui.
Aš tave myliu, Pauliau. Palankaus tau vėjo padangėse. Aš visad stebiu dangų naktimis, kuriame vis dar žiba mūsų žvaigždė.
-
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą